TRENERIAMS / TĖVELIAMS 
Rungtynių ar dvikovos metu pilnai suprantamas Trenerio noras padėti sportininkui (-ams) įveikti varžovą (-us). Jų metu dažniausiai vyrauja didelis triukšmas, todėl Treneris duodamas nurodymus stengiasi perrėkti jį, o tuo metu besivaržančiam sportininkui (-ams) tenka atidžiai įtemti klausą, kad išgirsti nurodymus. Tokiu momentu sportininkas (ypač dvikovininkas) tampa ypač pažeidžiamas, kadangi savąjį dėmesį nuo priešininko veiksmų turi perkelti į Trenerio instrukcijų klausymą
, ir būtent tą akimirką jis tampa itin pažeidžiamas. Kitaip tariant, norėdamas padėti sportininkui sustiprėti Treneris tik blaško jį, daro pažeidžiamu, o išmanantis sporto psichologiją priešininkas būtinai tuom pasinaudos! Galiausiai sportininkas pervargsta nuo tokio dėmesio perkeldinėjimo, ir pradeda nebegirdėti kas jam išrėkiama. Treneris, matydamas kad sportininkas nevykdo jo nurodymų – rėkia dar garsiau, pyksta, ir po varžybų audringai apibara sportininką. Žodžiu, įsisuka užburtas ratas, kur vienas blaškosi negirdėdamas, o kitas klykia nesavu balsu (analogas – kurčiojo su aklu pokalbis). Toks varžybų scenarijus ypač skaudžias pasekmes palieka jaunųjų sportininkų psichikoje, jie pradeda bijoti pačių varžybų, kuriose nė iš tolo nepakartoja savojo geriausio treniruočių rezultato. O jeigu stebėdami varžymąsi rėkimu dar „padeda” ir azartiškieji Tėveliai – tada vaikui tai tampa nepakeliama kančia, vystosi neurozės.
, ir būtent tą akimirką jis tampa itin pažeidžiamas. Kitaip tariant, norėdamas padėti sportininkui sustiprėti Treneris tik blaško jį, daro pažeidžiamu, o išmanantis sporto psichologiją priešininkas būtinai tuom pasinaudos! Galiausiai sportininkas pervargsta nuo tokio dėmesio perkeldinėjimo, ir pradeda nebegirdėti kas jam išrėkiama. Treneris, matydamas kad sportininkas nevykdo jo nurodymų – rėkia dar garsiau, pyksta, ir po varžybų audringai apibara sportininką. Žodžiu, įsisuka užburtas ratas, kur vienas blaškosi negirdėdamas, o kitas klykia nesavu balsu (analogas – kurčiojo su aklu pokalbis). Toks varžybų scenarijus ypač skaudžias pasekmes palieka jaunųjų sportininkų psichikoje, jie pradeda bijoti pačių varžybų, kuriose nė iš tolo nepakartoja savojo geriausio treniruočių rezultato. O jeigu stebėdami varžymąsi rėkimu dar „padeda” ir azartiškieji Tėveliai – tada vaikui tai tampa nepakeliama kančia, vystosi neurozės.PRAŠAU Jūsų, ypač vaikų sporte, leiskite sportininkui susikaupti kovoje, išpildyti treniruotėse įgytus įgūdžius bei varžybinį planą, ir pagaliau – pasimėgauti varžybomis, pasitikrinant savąjį pasirengimo lygį. Nustebsite rezultatais!
Žmogaus smegenys dar ir savaip reaguoja į perteklinį triukšmą, jį tiesiog „išjungdamos” (skaitykite pasakojimą žemiau), todėl ir čia galioja principas: kuo garsiau kažkam rėki – tuo mažiau jis girdi.Treneriai ir Tėveliai, nustokite pagaliau rungtynių metu plyšauti (ypač vaikų sporte), nes jūs sportininkams ne padedate, o kenkiate!!! Neplyšaudami varžybose Jūs sumažinsite pažeistos psichikos sportininkų srautus pas mane (sporto psichologą), ir tada aš turėsiu daugiau laisvo laiko saviesiems pomėgiams, šeimai. Nuoširdžiai būsiu Jums dėkingas už tai!
Pagarbiai, sp dr. Šarūnas Klizas 
P.S. „Ar jūs kada nors gyvenote prie kalnų upės? Jaunystėje man teko porą mėnesių gyventi Kaukaze 1500 m aukštyje, upės LABA slėnyje. Kada mes tik ten atvykome, neapsakomas upės triukšmas slėnyje užgožė visus kitus garsus. Norėdamas kažką pasakyti turėjai garsiai rėkti! Tada aš pagalvojau: „šakės!”, arba mes čia apkursime, arba nuplėšime balso stygas, arba abu scenarijai kartu.
Praėjo dvi ar trys dienos. Paaiškėjo, kad čia čiulba paukščiai, čirškia cikados, ir visai nebūtina šaukti norint susikalbėti, o upės garsas girdimas tik jeigu specialiai įsiklausyti.
Labiau patyrę kalnų kasybos kompanionai paaiškino, kad tai žmogaus smegenų ypatumas: jos, be mūsų valios, „filtruoja” nuolatinį nenaudingą triukšmą, nenešantį mums naudingos informacijos.” 
